Saulei pasiekus tam tikrą tašką, vienas jos spindulys, it vikrus zuikus įšoko į kambarį, krisdamas stačiu kampu ant vis dar saldžiai miegančios merginos veido. Nuo jaučiamos šviesos jos antakiai susiraukė ir ji nenorėdama atsimerkė. Apakinta skaisčios saulės, ji kažką neaiškiai suinkštė ir atsuko langui, taip pat ir saulei, nugarą. Dirstelėjo į laikrodį ir prisimerkė bandydama įžiūrėti jo rodykles.
- pala... - sumurmėjo palinkdama arčiau naktinio stalelio ir nustėro matydama, kad akys nemeluoja. Vidurdienis. O Charlottei pats rytmetis. Ji caktelėjo liežuviu, mat eilinį kartą per ilgai vartėsi pataluose. Tingiai išlipusi iš lovos, susidūrė su savo atvaizdu veidrodyje.
- labą rytą... - visai nežvaliai sumurmėjo ir nekreipdama dėmesio į šonus styrančias sruogas, įsispyrė į šlepetes ir šlepsėdama pasišalino iš kambario.